Pavargau pastoviai važinėti ir gelbėti tėvų santuoką. Savo šeimai jau nebelieka laiko
Kartais žmonėms geriau išsiskirti ir nereikia dangstytis rūpinimusi vaikais. Vaikai nuo to tik kenčia, žinau pagal save. Mano tėvai laiku neišsiskyrė, dabar pastoviai tampo mane, nes negali susigyventi kartu. O aš turiu savo šeimą, kurioje jau prasidėjo problemos dėl šių amžinų skambučių ir važinėjimų.
Tėvai ėdėsi kiek save pamenu. Iš pradžių tai buvo tiesiog vienkartiniai barniai, po kurių po kiek laiko santykiai vėl tapdavo geri ir šeimyniški. Juk visose šeimose taip būna – susibarė, nuleido garą, o kitą dieną jau susitaikė, lyg niekur nieko.
Paskui santykiai ėmė blogėti. Skandalų daugėjo, paliaubų tekdavo laukti ilgiau. Tėvai kartu nebeleisdavo laiko. Mane pastoviai tampė „pasakyk savo tėvui“ arba „pasakyk savo motinai“. Man atrodė, kad jie pyksta ant manęs, juk būtent ant manęs išsiliedavo šios neigiamos emocijos.
Kokių 12-os jau laukiau jų skyrybų. Kadangi viskas ėjo link to, kaip man atrodė. Tėvai miegodavo atskiruose kambariuose, poilsiaudavo atskirai, pykosi pastoviai. Logiškiausias sprendimas – skirtis. Bet ne, jie toliau gyveno kartu, gadindami nervus vienas kitam ir man.
Kai išvažiavau mokytis, specialiai ieškojau aukštosios mokyklos ne savo mieste. Man nusibodo klausytis pastovių priekaištų savo adresu, kurie adresuoti netgi ne man. Tiesiog patekdavau po karšta ranka.
– Vėl kažkur susiruošei? O motinai kas padės? Visa į tėvą, jums gi nusispjaut, kad aš čia viena kūprinuosi, dar ir po darbo!
– Neatsikalbinėk čia man! Išmokai iš savo motušės, jai žodį – ji tau dešimt. Atsako anksčiau, nei spėja pagalvoti. Nors kuo ten galvoti!
Kažkokia keista agresijos rūšis, kai išlieji pyktį ne ant oponento, o ant bejėgio vaiko, kuris nuo tavęs priklausomas. Turbūt man išvykus pablogėjo, jiems teko arba tylėti, arba jau kalbėtis.
Atvažiuoti atostogų aš nemėgau. Mama skųsdavosi tėčiu, tėtis mama, jie pradėdavo garsiai ir pasimėgaudami aiškintis santykius, lyg be manęs nebuvo galima aptarti neplautų indų klausimo. Matėsi, kad tėvus vienam kitame jau erzina viskas, kiekvienas gestas, kiekvienas veiksmas.
Ir pastovios apeliacijos į mane „tu tik pažvelk į ją/jį“. Ir skundai, skundai, skundai!
Aš ne kartą siūliau ir mamai, ir tėčiui išsiskirti ir niekam netampyti nervų. Tačiau kaskart atsisakymas.
– Na taip, dabar butą dalinti, kurtis naujoje vietoje. Tiek jėgų jau įdėta, o dabar viskas pavėjui?
– Į senatvę skirtis? Kam žmones juokinti? Ką apie mus pagalvos?
Užtai pastoviai man skambinti, nervinti, pasakojant apie eilinį skandalą ir kaip vienas kitą užkniso, tai normalu, taip turi būti.
– Atvažiuok ir apramink savo motiną! Visai su galva nebedraugauja, kabinėjasi lygioj vietoj!
– Nagi atvažiuok, pasigrožėk savo tėvu! Tik geria ir kiaulina namus, lyg aš jam tarnaitė!
Bandžiau nevažinėti, bet paskui kyla isterijos, kad jei būtų paskambinęs kitas, aš atvažiuočiau, o tikra motina/tėvas nereikalingi. Patys sau prisigalvoja, o paskui spaudimas, greitoji ir „atsisveikinimo“ žinutės su pageidavimais laidotuvių tema.
O aš turiu vyrą, vaiką, savo asmeninį gyvenimą! Vyras jau psichuoja, kai važinėju pas tėvus. Sako, kad jaučiasi nereikalingas šiuose santykiuose. Neva su mama ir tėčiu aš amžinai telefone, pastoviai važinėju, šeimai laiko nebelieka.
Net anūko gimimas neatitraukė tėvų nuo pastovių susirėmimų, nors aš vyliausi, kad bus kitaip. Tačiau jie renkasi kelti skandalus, skųstis man savo karčiu likimu ir reikalauti mano dalyvavimo.
Pavargau. Negaliu ir nenoriu daugiau tame dalyvauti. Bet kaip padaryti taip, kad paskui nekamuotų kaltės jausmas?
