Šeštadieniais mama ateidavo į mūsų namus ir surinkdavo produktus broliui ir jo šeimai. Kartą man tai atsibodo ir aš nusprendžiau juos pamokyti
Net nežinau, kaip taip gavosi, tačiau mano mamos meilė broliui ypatinga, lyg aš nebūčiau šeimininkė savo namuose.
Brolis iškėlė vestuves tėvų sąskaita, įsikėlė į naujus namus, dovanotus tėvų, įsidarbino tėvų ryšių dėka… Aš ištekėjau už paprasto vaikino, mes gyvename name, kurį pasistatėme patys.
Turime nemažą ūkį: vištų, žąsų, triušių, avių, 50 ha žemės sklypą. Parduotuvėje beveik nieko neperkame. Ir viskas būtų nieko, tačiau staiga mama, gyvenanti už dviejų namų nuo mūsų, pradėjo ateiti šeštadieniais ir net neklaususi imti produktus broliui.
Mama sako, esą myli mus vienodai, štai ir nori, kad visko turėtume po lygiai. Tačiau pinigų, išleistų pašarams ir sėkloms, darbo, nudirbto savame darže, mama kažkodėl neskaičiuoja…
Tai truko gana ilgai. Kartą nusprendžiau pamokyti brolį. Galvoju, pakviesiu į bulviakasį. Sutiks padėti – tegu ima kiek ir ko nori, ne – jo pasirinkimas. Brolio nebuvo visą dieną.
Vakare skambinu, klausiu, kiek bulvių jam reikia, o jis man: „Na, maišiuko pakaks, sesute, nes mūsų namuose vietos mažai. Bet čia pradžiai. Aš paskui dar paimsiu“. Kai brolis atėjo, mama su malonumu parodė jam viską, ko pririnko pas mus broliui: vištaitę, kiaušinių, bulvių maišą, tiek pat įvairių vaisių ir daržovių, mėgstamų brolio žmonos uogų.
– Iš tavęs 100 eurų,- šypsodamasi pasakiau broliui,- ir tai pačiais kukliausiais paskaičiavimais.
Brolis su mama buvo pasibaisėję mano elgesiu ir žodžiais. Jie išvadino mane gobšia egoiste ir išėjo iš mano namų. Tikiuosi, šį šeštadienį brolis pas mane nepasirodys.
