Per mano vestuvių mažoji mergaitė įėjo į bažnyčią ir paklausė mano sužadėtinio: “Tėti, ar tu elgsiesi su ja taip pat, kaip su mama?”
Mano vestuvių diena turėjo būti laimingiausia mano gyvenime. Baltoji suknelė, gėlės, muzika, draugai ir artimieji, laimingos šypsenos – viskas klostėsi idealiai. Aš stovėjau prie altoriaus, laikydama ranką vyro, kurį mylėjau, ir su nekantrumu laukiau momento, kai mes vienas kitam pasakysime tą svarbų “taip”.
Bet tylą bažnyčioje pertraukė plonas vaikiškas balsas:
— Tėti, ar tu elgsiesi su ja taip pat, kaip su mama?
Ore pakibo slegiantis tylėjimas. Pajutau, kaip mano sužadėtinio pirštai susigriebė, bet jis nejudėjo iš vietos. Svečiai atrodė sutrikę, kai kurie pradėjo kuždėti.
Aš atsisukau. Praėjęs stovėjo apie septynerių metų mergaitė, pasipuošusi paprasta suknele, su didelėmis rudomis akimis, pilnomis nesupratimo ir skausmo. Jos mažos rankutės buvo suspaustos į kumštelius, o lūpos drebėjo.
Mano širdis sustingo.
Aš nežinojau, ką pasakyti. Neturėjau nė menkos supratimo, kas yra ši mergaitė.
Bet mano sužadėtinis, Danielis, išbalo.
— Sofija… — atsiduso jis, tartum negalėdamas patikėti savo akimis.
— Tu mane pamiršai, tėti? — jos balsas suvirpėjo.
Aš smarkiai paleidau jo ranką. Bažnyčią užpildė garsų šurmulys, svečiai žiūrėjo tai į mane, tai į mano sužadėtinį, laukdami paaiškinimų.
— Danieli, ką… tai reiškia? — mano balsas skambėjo užkimusiai.
Jis lėtai atsisuko į mane. Jo akyse buvo kažkas tarp baimės ir apgailestavimo.
— Emma, aš galiu viską paaiškinti…
— Paaiškinti? — paklausiau aš dar kartą. — Tu gali paaiškinti, kodėl mergaitė vadina tave tėčiu?
Jis pravėrė burną, bet nesurado žodžių.
Tuo metu prie Sofijos pribėgo moteris, turėjo būti jos motina. Jos veidas buvo kunkuliuojančiai piktas, o jos akys švietė įniršiu.
— Tu neturėjai drąsos pasakyti jai tiesą, ar ne? — šnypštė ji. — Tu tiesiog palikai mus, išbraukei mus iš savo gyvenimo, o dabar ketini pradėti iš naujo, tartum niekada mūsų nebūtų buvę?!
Danielio akyse suspindo skausmas.
— Lile, paklausyk…
— Ne, Danieli, pasiklausyk tu! — jos balsas nutrūko iki kliedesio. — Tu palikai mus! Palikai mane vieną su vaiku ir dingo, lyg mes niekada nebūtume egzistavusios. O dabar… dabar tu ketini tuoktis, apsimetęs, kad esi vertas vyras?
Aš pasitraukiau per žingsnį. Man sukosi galva.
Žinojau, kad Danielis turėjo praeitį. Jis sakė man, kad patyrė sunkų išsiskyrimą, bet jis niekada neužsiminė, kad turi dukrą.
— Kodėl man nepasakei? — sušnibždėjau aš.
— Aš… Aš bijojau, kad tu išeisi… — jo balsas sudrebėjo. — Norėjau pradėti viską iš naujo, palikti praeitį už savęs…
— Praeitis? — Lile nusijuokė kartokai, su aidu. — Tu kalbi apie savo dukrą, kaip apie kažką, ką galima palikti už nugaros!
Sofija sugriebė motinos ranką, jos akys buvo pilnos ašarų.
— Tėti… tu tikrai manęs nemyli?
Tai buvo paskutinis dalykas, kurį galėjau ištverti.
Aš pažvelgiau į vyrą, už kurio ketinau ištekėti, ir pamačiau jame svetimą žmogų.
Kaip galėjau nepastebėti anksčiau? Kaip galėjau nejausti, kad jis gali taip elgtis?
Šiuo momentu priėmiau sprendimą.
Pakėliau suknelės kraštą ir apsisukau.
— Emma! — Danielis sugriebė mane už rankos.
Pažvelgiau į jo akis – ir šį kartą jose išvydau baimę. Baimę dėl netekties.
Bet tai nebuvo ta baimė, kurią žmogus jaučia netekdamas savo šeimos. Tai buvo baimė prieš tiesos atskleidimą, kaip savų veiksmų pasekmių baimė.
Lėtai ištraukiau savo ranką iš jo delno.
— Tu ne tas žmogus, už kurio noriu ištekėti, Danieli.
Jo akyse atsivėrė siaubas.
— Prašau, aš viską ištaisysiu…
Bet aš jau padariau sprendimą.
Priėjau prie Lile ir Sofijos.
— Jis jūsų nenusipelnė, — pasakiau žvelgdama joms į akis.
Lile linktelėjo, suspaudusi lūpas.
Sofija nedrąsiai pažvelgė į mane.
— Tu taip pat jį paliksi?
Aš nusišypsojau jai per ašaras.
— Taip, brangi. Gerieji žmonės nepalieka tų, kuriuos myli.
Aš išėjau iš bažnyčios, palikdama už savęs Danielį, jo melą ir jo paslaptis.
Nežinojau, kas manęs laukia ateityje, bet vieno žinojau tikrai – neleisiu sau būti kažkieno melo dalimi.
Ir tai buvo teisingas sprendimas.
