Aštuoniasdešimtmetė senutė mėlynais plaukais sėdėjo pas notarą ir tabalavo kojomis…

Aštuoniasdešimtmetė senutė mėlynais plaukais sėdėjo pas notarą ir tabalavo kojomis.
– Kokiu klausimu jūs pas mus?
– Taigi, testamentą rašyti.
– Gerai.
– Rašykite, – senelė patogiau įsitaisė kėdėje ir ėmė diktuoti.
– Po mirties prašau perduoti mano smegenis tyrimams Mokslų akademijai. Jei akademija nenorės imti, tegu pasako, kad čia Janinos Petrauskienės. Visus mano katinus, kurie bus pas mane mano mirties dieną, išdalinti mano draugams. Jei tokių neliks (draugų, ne katinų), tuomet katinai pereina mano sūnaus nuosavybėn. Visas knygas, jei jos bus niekam nereikalingos, atiduoti į biblioteką. Bet aš primygtinai rekomenduoju bent jau perversti jas. Prieš tris metus aš nepamenu, į kurią jų padėjau pinigus. Prisakau savo sūnui išbarstyti mano pelenus nuo kalvos Naujojoje Zelandijoje.

Notaras paspringo.
– Atleiskite, kur?
– Naujojoje Zelandijoje, Naujojoje Zelandijoje…
– Bet tai juk taip toli! Kam tokie sunkumai?
– Sunkumai – tai darbas penkias dienas per savaitę ir valanda pietų. Jis niekur neišvažiuoja dėl jo. Visas paskendęs reikaluose. Pati tokia buvau. Dabar gailiuosi. Pas jį dar viskas priešaky. O kelionėse gyvenimas tampa ryškesnis. Keičia žmogų. Jis jau negrįš tas, kas buvo. Tegu įveikia pusę žemės. Pažiūrėsiu aš, kaip jis atgal savo ofise atsisės! Jo ten nebenutempsi. Va tik padėti jam reikia, parodyti, kad kitoks gyvenimas yra. Kuo aš ir užsiimsiu po mirties. Vis geriau į Zelandiją nuskristi…
– Hm…- notaras suspaudė lūpas.
– Toliau, – tęsė senutė, – noriu, kad katę mano mylimiausią Murką kartu su manimi sudegintų, na šitą, kaip senovėje buvo… Juokauju! Juokauju! Tiesiog jūsų išraiška keista, štai ir nusprendžiau jus truputį…
– Pagąsdinti?
– Papurtyti, – senutė nusišypsojo.
– Pavyko. Gerai, o nuosavybė? Kilnojama? Nekilnojama?
– A, na butą ir motociklą sūnui. Tiesa, aš dar neturiu motociklo. Bet aš jau užsirašiau į kursus ir greitai nusipirksiu, taigi įrašykite ir jį…O štai savo paspirtuką aš užrašau Steponui Mikalajūnui, jei dar bus gyvas. Jis senai į jį žvilgčioja. Mes kai su juo važinėjomės, jis savąjį sulaužė, į medį įsirėžė…

Po to, kai senutė išėjo, notaras paskelbė pertrauką. Lankytoja mėlynais plaukais neišėjo jam iš galvos. Jis dar kartą perskaitė testamentą, pasitrynė akis, kad įsitikintų, jog visa tai buvo tiesa, pažiūrėjo į didelę popierių krūvą, o paskui paėmė telefoną.

– Sonata, sveika, norėjau paklausti, ar tu nenorėtum kur nors nuvykti? Žinai, aš visada svajojau pabuvoti Afrikoje….

You cannot copy content of this page